JUST SMILE

Žinot, šis savaitgalis buvo toks ramus… Ir tų trijų dienų netgi buvo per daug… Pavargau šiek tiek nuo tos ramybės.

O savaitgalis iš ties buvo kupinas pamąstymų, apsisprendimų ir netikėtų situacijų ir išpuolių…

Penktadienis. Arba nuo Vilniaus iki Kauno 4 valandos kelio

Penktadienio vakare supratau, kad mūsų liaudis yra išprotėjusi… Shopping'as valdo… Ar kada nors važiavote iš Vilniaus į Kauną beveik keturias valandas su nuosavu automobiliu? Hm… nelabai? O man šį penktadienį teko… Tiesa, atkarpą Vilnius- Kaunas įveikiau per penkiasdešimt minučių, tačiau likus 10 km iki Kauno - supratau, kad strigau… ir ilgam… Maniau, kad Vėlinių išvakarėse daugelis juda kapinių link, todėl dar apie valandą pastovėjęs iki artimiausio posūkio centro link, sumąsčiau daryti ratus… Taigi, Domeikava (ten gyvena mano tėvai) pasiekti ne tiesiogiai automagistrale, o aplinkinėmis Kauno centro ir senamiesčio gatvelėmis. Tačiau bandymas greičiau atsidurti namuose vėl buvo nesėkmingas…

Žinot, prisiminiau vieną dainelę, kurią prieš metus dainavau su keliomis kolegėmis - “Į megiuką, į megiuką, mes norim į megiuką”… Taip šita dainelė skliste sklido penktadienio vakarą vieno Lietuviškojo ir karibų jūros regiono pasididžiavimo vardo beveik verto prekybos centro prieigose… Šauni marketinginė akcija, gražiai skambančios, įspūdingos nuolaidos, trukusios tik keletą valandų - privertė visą Kauną ir aplinkinių miestelių ir miestų gyventojus tarsi pelėms palei sūrį slinkti į prekybos centrą, kurio parduotuvės, kaip informavo mano šaltiniai, tą vakarą priminė “Humanos” parduotuves… To pasekmėse, visi keliai vedantys į Kauną ir pro Kauną buvo blokuojami masinės psichozės ištiktų pirkėjų…

Šeštadienis arba susitikimas per Vėlines

Teisingai žmonės sako, kad artimuosius dažniausiai pamatai per vestuves (dabar vis rečiau taip būna, nes nemadingos didelės ir storos vestuvės) ir dar per laidotuves, na arba vėlines…

Taip, jeigu seniai matėtę tetą, pusseserę, o gal net ir dar labiau artimesnį žmogų - skubėkite per Vėlines į kapines. Beveik duočiau 100 procentų, kad bent kažką tikrai susitiksite… Svarbiausia vykite į kapines dieną, nes tuomet renkasi visi, tarsi į prekybos centrą per išpardavimą. Tris valandas trunkantis keliolikos kilometrų kelio ruožas, stovėjimo vietų automobiliams trūkumas, žmonių skruzdėlynas.

Todėl į masines laidojimo vietas stengiuosi vykti anksto ryte arba vėlai vakare. Ir tai pasiteisina :)

Dienos metu dažniausiai su šeima vykstame į Šakius, ten pagrindinės giminės kapinės. Ten ir mano šeimos šaknys. Todėl iš tikrųjų smagu, kai susitinki su giminėmis, aišku smagiau būtų jei tai būtų kita vieta ir kitas laikas… O šį savaitgali, po ilgo laiko tarpo po mirusiųjų kapų lankymo, užsukome į svečius… O ten - stalai nukrauti: mišrainės, vyniotiniai, šalti, karšti, saldūs patiekalai… Susitiko giminė. Tetulės gimtadienis po poros dienų, tad visi sveikina per vėlines, kad nereiktų važiuoti dar kartą.

Žinokit, pasiilgau tokio giminės susitikimo. Pamačiau tuos žmones, kurių kokį dešimtmetį nebuvau matęs, kai kuriuos prisimenu aš, o jie ne (nes esu keliais metais vyresnis). Kas su antrom pusėm, kas net su atžalomis sugūžėjo. Smagu žiūrėti. Labai teisingi žodžiai nuskambėjo iš vyresniųjų giminės atstovų lūpų: “Ačiū, kad atvykote, kad nepamiršote. Džiaukimės vieni kitais, nes nežinia, kada vieni kitų galime netekti…”

Degantis amžinybės miestas arba “Ramaus Jums vakaro”

Vakare, tęsiant kelis metus egzistuojančią tradiciją kartu su Jurgita (kartais dar keletas bendraklasių prisijungia) važiuojame ten iš kur nebegrįžtama… Kaip ir kasmet, pirmiausia nueiname ant mano giminaičių kapų. Padedame gėlių, uždegame žvakutes. Kaip ir kasmet, vieno kapo ieškome kokias penkias minutes. Tai ne ta eilė, tai sustojame nepriėję kapo. Šiais metais apsižiūrėjome, kad reikia eiti link vienišo medžio.

Menkai žvakių šviesos apšviestame paminkle pastebime, kad tai kapas, kurio ieškome. Padedu puokštę gyvų gėlių, pasiruošiu uždegti žvakes. Staiga pajuntu, kad Jurgitos elgsena pasikeitė. Žinot, kai matai, kad žmogus kažką pamatė ir nelabai supranta ką. Staiga atsisuku ir aš. Smalsumas nugalėjo. Geriau būčiau neatsisukęs, nes nuotaikos tai ką pamačiau tikrai nepakėlė. Šalia to pačio kapo prieina vyras ir moteris. Jie man pažįstami (o kaip norėčiau, kad būtų kitaip). Vienas jų pamatęs mane pasimeta. Nesitikėjo. Taip aš dar kartą sau viduje pakartoju kažkada pasakytus žodžius, kad galbūt tai paskutinė Lapkričio 1-oji, kai aš lankau šį kapą. Mano šie žodžiai įgautų prasmę tuo atveju, jei į šį kapą ateinančiais metais amžino poilsio arba amžinų kančių atsigultų vienas iš tų žmonių, kurių nesinori prisiminti… Taip tai žmogus, kuris ištisus metus šmeižė mane ir mano artimuosius… Nebelaikau pykčio ir tikrai linkiu dar ilgų metų tam žmogui, nes tik tokiu atveju būtų išsaugota šio kapo ramybė…

Taip, prie kapo sutiktas asmuo iš pasimetimo nežinojo ką daryti. Aš taip pat norėjau sprukti kuo greičiau… Todėl drebančiomis rankomis uždegiau žvakes ir norėjau greičiau bėgti tolyn… Tačiau išdidžiai nueidamas greitai sumąsčiau palinkėti ramaus vakaro (nors po netikėto susitikimo tikrai toks nebus. Paradoksalu). Iš sutiktųjų lūpų atskriejo palydinčioji frazė: “Jums taip pat ramaus vakaro”. Statusas “buvęs” pasikeitė į “nepažįstamas”. Jop finansiškai mes atsiskaitę, tačiau morališkai… nežinau.

Nueidamas nuo kapo ir palikdamas “nepažįstamuosius” (naujas statusas) sušnabždėjau “Taip tai jis.”, tuomet stojo pauzė ir Jurgita pasakė, kad nepažino, nes buvo tamsu. Tuomet prisiminiau, kad ji su manim išgyveno tai prieš metus kartu. Ji pirmoji pamatė mano reakcija, kai aš telefono ragelyje išgirdau frazę: “Labas, čia tavo buvęs tėvas. Noriu susitikti”.

Vėliau kulniuojame į šviečiantį kalną. Praminėm “degančiu amžinybės miestu”. Jop didingi, tarsi sostinės dangoraižiai, paminklai (ir kam anapilin išėjusius artimuosius priverčiame laikyti sunkius akmens luitus?), plastmasinių ir gyvų gėlių amžina dvikova. Ir šviesos srautas. Liepsnojančios žvakės. Liepsnojantis miestas, iš kurio negrįžtama… Ir tos aukštos pušys, tarsi miesto sargybiniai, saugantys nakties ramybę… Jūsų teismui keletas akimirkų:

                                                                                                                                        (J.S. foto)

 

Vaikščiodami po degantį amžinybės miestą bei grįždami iš jo kalbėjome apie paskutinę akimirką. Kalbėjome apie tai, ko dažniausiai nedrįstame pasakyti niekam… Taip aš greičiausiai norėčiau būti kremuotas. Taip aš bijau būti apipiltas žemėmis, taip aš nenoriu būti maistu kirmėlėms.

Aš nenoriu, kad tu verktum. Aš noriu, kad mąstytum… Todėl aš iš anksto deklaruoju, kad paskutinę akimirką noriu klausytis kartu su tavimi Kernagio, Aktorių trio dainų… Jos prasmingesnės man nei tūkstantis evangeliškų giesmių…

Štai tokias mintis sukelia amžinybės miestas… Vaikščiodamas po šį miestą, ir nebūtinai per Vėlines, pagalvoju - ar kas nors lankytų mano kapą, todėl nenuostabu, kad Jurgita manęs paklausė to paties…

Tai amžinas - degančio amžinybės miesto klausimas.

Dabar nebūtina šypsotis… Svarbu pamąstyti ar tau gera būti šalia tų žmonių, kurie supa tave ir dalinasi savo šiluma… Kada susitikti juos galvėje, teatre, parduotuvėje, ligoninėje… prieik, apsikabink… Tai šimtą kartų svarbiau nei tūkstantis kartų ištarti žodžiai Ačiū, Myliu, Lieku skolingas…

 

Amžinai Jūsų…

M.K.

Rodyk draugams