JUST SMILE

Taigi, sekmadienis. Mano įrašų diena. :) Soriukas, nes darbo dienomis grįžęs po darbų norisi tik griūti į lovą, užmergti akis ir svajoti apie geresnį, gražesnį ir ne vienišą rytojų… Tačiau galiu drąsiai teigti, kad šis savaitgalis buvo tikrai neįprastas. Pažadu kelis įrašus, nes į vieną nepavyks visko surašyti taip, kad vienas įvykis neužgožtų kito :)

Savaitgalis man prasidėjo ketvirtadienį. Tuomet, kai aš planavau krautis daiktus ir lėkti namo ir paskęsti buityje gavau netikėtą žinią - galimybę pačiam + keletas draugų nulėkti į teatrą. Ir tikrai rekomenduoju pamatyti spektaklį - “Lietuvos diena” (žiūrėjau “Domino” teatre). Scenografiniu požiūriu kaip ir nieko ypatingo, tačiau iš kiekvieno mūsų gyvenimo (manojo tai tikrai) pasišaipyta su gera ironijos doze.

Cituoju:

- Koks blogiausias lietuvio bruožas?
- Darbštumas?
- Teisingai darbštumas, nes lietuvis dirba, kad užsidirbtų automobiliui, vėliau dirba, kad jį suremontuoti. Tada dirba, kad nupirktų automobilį savo sūnui. Galiausiai, kai sūnus sudaužo automobilį, dirba tam, kad jį sutvarkytų. Vėliau dirba, kad pastatytų namą, tada, kad namą įrengtų. Dar lietuvis dirba, kad patenkintų žmonos įgeidžius, kad ji nepyktų, nes per darbus retai būna namie. Vėliau lietuvis dirba, kad žmonos nematytų. Kai lietuvis per darbus suserga, dirba dar smarkiau, kad užsidirbtų gydytojų pasaugoms. Dar lietuvis dirba, nes mano, kad nedirbantys žmonės niekam nereikalingi. Galiausiai, kai lietuvis numiršta - gulėdamas karste jis mąsto, ko dar nepadarė, arba ką turėjo tokio, bet per darbus nepasinaudojo…

(čia tik trumpa akimirka iš spektaklio)

Po spektaklio mūsų draugės - Merginos (kurių buvo tik 2) pasiplovė - viena turėjo planuotą vakarienę su užsieniečiu, pas kurį gyveno, kai mokėsi Prancūzijoje, na o mano negenetinio brolio - jaunojo verslininko draugė pasijutusi blogai taip pat nusprendė palikti mus keturis vynus bendrauti toliau vienus. Taigi likę keturi vyrai mūrai ąžuolai bandėm įkalbėti Jaunąjį verslininką aprodyti naują savo verslą - kavinę, tačiau pastarasis pareiškė, kad kai bus oficialus atidarymas tada ir aprodys… Tada mintis buvo vykti į TAPO DORO, bet apsvarstę galimybę, kad ketvirtadienio vakarą greičiausiai nebus vietos, o ir oro sąlygos netinkamos su taure vyno stovėti lauke, nusprendėme užsukti į parduotuvę, paimti BEAUJOLE vyno ir atšvęsti kaip pridera trečią lapkričio ketvirtadienį.

Antrais metais ši tradicija man jau tampa įprastu dalyku - “Sveikas atvykes, BEAUJOLE”.

Apsipirkę įvairiausių sūrių, vynuogių, melionų ir kitų vaisių bei į krepšelį įsidėję “BEAUJOLE” jaunojo vyno - važiavome pas mane. Sėdėjome keturi vyrai mano virtuvėje mėgavomis vynu ir smagiai juokėmis, kad šiek tiek senstame, gal net tobulėjame, nes vis dažniau atsisakome stipriųjų gėrimų ir vis dažniau pasirenkame vynus, kokteilius ar šviežiai spaustų vaisių sultis… Gal ir todėl, kad visi jau norime šeimų, vaikų ir bandome bent taip apsaugoti savo genetinį fondą (čia ką tik sumąsčiau). Šiaip nerealus savaitgalis, kai su gerais draugais kalbiesi apie viską prie gero vyno taurės ir po poros valandų išsiskirstai neapdujęs nuo alkoholio, nes anksčiau tai buvo būtinybė smagaus vakaro formulėje…

Ar tu jau ragavai šiais metais BEAUJOLE?

Kad ir koks atsakymas bebūtų - svarbiausia nenusiminti… :) Šypsokis, nes sniegas dar nėra baltesnis už tavo dantukus…

Štai peržvelgęs savo paskutinius įrašus, o galbūt net ir tiek, kurie kartais skaito juos - manyje pamatė kažką keisto. Tikiu, kad atsirado tokių, kurie pyko, buvo suiržę. Buvo ir tokių, kurie liko maloniai nustebę. Ir tokių buvo, kurie įsivaizduoju norėjo nuteisti, o gal jau ir nuteisė mane… Prikalkim jį ant teisingumo kryžiaus… (prašyčiau, geriau sudeginkit…)

O teisė tie, kurie manęs tikrai nepažinojo… Nepažinojo ir labai dviprasmiškai interpretavo (o gal tokių net ir nebuvo iš viso)?

Žodžiu, dirbdamas rinkodaros skyriuje, stengiuosi nuspėti, ko reikia žmonėms… Taip kartais suprantu, ką parašyti, kad įsijungtum mano blog’ą dar kartą, bet ne dėl reitingų, o dėl to, kad man malonu jei tu ir tu ir tu ir tu, žodžiu visi Jūs šypsotės…

Nuo šiol pasistengsiu, kad mano blog’as taptų pozityvesnis, šviesesnis, ir daug gerų emocijų… Tikiu, jų bus. Mažiau romantikos, popso santykiuosi ir t.t. Tikiu, kad gyvenimas keisis, nes su kiekvienu rytu jis jau kuris laikas kitoks. :)

Ir šiaip besibaigiant rudeniui, tai galiu pasakyti drąsiai, kad jis buvo pilnas iššūkių… Ir tokių, kokių visai nenorėjau turėti… Norėjau turėti “normal life” ir štai - vos ne SANTA BARBAROS (pamenat tokį filmą su milijonais serijų) scenarijus - JIS mergina JĄ, JI JĮ atstumia, tada kita JI rodo dėmesį JAM, JIS rodo kitai, KITAS JIS rodo dėmesį antrajai JAI, bet ji nepastebi, o pirmoji JI po keletos dienų apsireiškia su priekaištais ir panašiai. Tai čia tik viena siužetinė linija, nes per pastaruosius mėnesius praeities šešėliai ėmė lįsti į dienos šviesą. Gedimino prospektas, MAXIMA, kavinė, balius ir t.t. O kur dar darbai… krizė ir dar velniai žino kas!

Bet džiaugiuosi, kai kuriais atvejais gavau pamoką ir ne vieną. O šiaip tai jau netoli Kalėdos, stebuklų metas… Todėl pažadu per kokį menesį - mažą stebuklą savo, o gal ir Jūsų gyvenime… O šiaip jaučiu, kad dumsiu aš į šiltus kraštus… jei planas chuliganas pavyks. Bet jaučiu, kad ne…

Beje, my company from Kaunas ir Vilnius - kokie planai dėl naujųjų metų? Ką mąstote? prašom prasineškit, nes jau laikas planuoti… Neturi kur švęsti - rašyk ir greičiausia priimsim į savo chebrą, nes mes draugiški…

Šiaip šis įrašas yra rašomas ne tiesiogiai į blogas.lt. Šis įrašas yra rašomas sėdint tamsoje, maigant klaviatūros mygtukus iš inercijos, sėdint šimtamečių pušų apsupty… visi jau miega, o aš klausau „Buena Vista“ kompaktinės plokštelės ir taip gera… dabar yra penkios valandos ryto… visi, su kuriais linksminausi prieš tai miega… o šito įrašo negaliu paviešint iš karto, nes nėra interneto ir mobilaus ryšio… Nežinau ar kas supras šitą jausmą, kai rašai dėl to, kad rašyti. O iš tiesų viduje labai ramu, labai gera… apmąsčiau daug dalykų… ir supratau apie amžinąsias vertybes… Jos veža… Šiandien turėjau ne vieną progą nuklyst į šalį mintimis, tačiau prie šiek tiek laiko (gal metus, gal daugiau) įsipareigojau žmogui, kuriam, nors nebeesame kartu, to įsipareigojimo negaliu sulaužyti. Jai tai turėtų būti komplimentas, nes net tuomet, kai labai pykau – pažado nesulaužiau. Amžinai tavo. Nežinau ar kam nors pavyks paveikti mane taip, kad JAI kažkada duotą pažadą imčiau ir sulaužyčiau…

Vadinkite mane kvailiu, asilu, jaunu idealistu, bet mano įsitikinimai man svarbūs…

Gerbiu, myliu šitą žmogų… Be atsako, bet viduje šilta…

Šį vakarą taip norisi apsikabinti medį, kuris savyje prikaupęs šimtametės patirties… Paklausti jo, ką man daryti? Kaip nugalėti vidinį AŠ? Kaip susitaikyti su netektimi? Pergale? Pralaimėjimu?  Vidiniu-emociniu nuostoliu…

Šiąnakt kalbėjau su nemažai vyresnių, protingesnių žmonių… Dažnas jų nusistebėdavo sužinoję amžių. Taip man 22. Taip aš noriu šeimos. Taip Tu nenori žvalgytis į praeitį ir galbūt tau kažkiek skaudu. Bet aš noriu tos praeities, aš noriu tos dabarties ir ateities kartu su tavimi… Nes tu man svarbi…

Žinot, gal kartosiuosi, bet esu tokioje vietoje, kur dvelkia senove, praeitimi.. .bet su tuo sieju ir ateitį… Žiauriai kaifuoju, nuo praeities. Galbūt man todėl labai svarbūs šimtamečiai medžiai, ne vieną šimtmetį skaičiuojantis ežeras, pievos ir tu… Taip TU.

Nežinau ar perkopinsiu šį įrašą į internetinė plotmę (blog‘ą), bet jei tai padarysiu, tai tik dėl tavęs… Nes tu man labai svarbi… Pameni, ką parašiau SMS – aš tikrai to noriu… Dėl naujos ateities pasiruošęs paaukoti daug. Dėl tavęs dar daugiau- pasakyk ką…

Myliu jus… Jei atvirai, rašau tikrai ne blaivus, todėl atsiprašau už padrikas mintis… Bet jei Jūs jau tai skaitote, vadinasi, aš nepabijojau iš išplatinau savo emociją šimtamečiame miške su ne viena nuriedėjusia vienišumo ašara…

Myliu ir iš meilės ir vienišumo šypsausi…

Kartais atrodo, kad jau viską pasakai… Kartais net žodžių nereikia… Ir baisiausia tuomet, kai atsakymo nėra… Reakcijos jokios… Tiesiog yra taip, kad esi, tačiau tuo pačiu ir ne…

Kartais mastau, kad likimas suduoda abiem lazdos galais per galvą. Kažkada kartą gavau, manau šį savaitgalį gavau antrą kartą… Tikiuosi, kad klystu (bet viltis kažkieno motina).

O kartais užtektų -  sėsti prie bendro stalo ir pasakyti - TAIP arba NE.

Aš pats taip dažnai nesielgiu, o ypač pastaruoju metu… Bėgu. Bėgu tolyn. Tik dar nežinau ar TEN - TOLI kažkas manęs laukia?

Ką tik perskaičiau frazę į kurią kelių metų analizės kontekste būčiau atsakęs kitaip.

Frazė: “Tu ateini, paklausi manęs. Prašai būti atviram. Tau įdomu, kas man svarbiau - TU ar Gyvenimas”

Prieš kokius 5 metus būčiau atsakęs, kad TU.

Dabar atsakymą renkuosi kitą. Man svarbiau - Gyvenimas, nes tik dabar supratau, kad mano Gyvenimas esi TU.

P.S. Aš pastarąjį mėnesi šypsausi labiau nei kažkada anksčiau. Ir tik susiklosčiusios situacijos dėka. Tik, deja, kad viskas jaučiu vėl grįš į rutinos ratą. Tau teks nebeskambinti. Neberašyti. Taip tvardytis ir ardyti save viduje. Tikiuosi, kad skaitydama (o visgi manau, kad skaitai, bet nieko nesakai) tu duosi ženklą, pasakysi savo nuomonę. Man gera. Aš laimingas, tačiau turiu judėti pirmyn, arba stovėti ir laukti. Laukti Tavęs. Jeigu žinai aiškų atsakymą - išduok ir man.

Tikiuosi, Tu šypsaisi… Ech Tu, maža voveryte…

Na, noriu pasidalinti praėjusios dienos, vakaro ir nakties įspūdžiais…

Po smagaus vakaro Vilniuje, grįžau į Laikinąją Sostinę, kur pastaruoju metu labai retai būnu… Išsiunčiau keletą trumpųjų žinučių draugams, pažįstamiems - siūlydamas vakarą Kaune praleisti kokiame nors klube.

Pasirinkimas ne didelis - PAPA JAZZ - teisingos muzikos klubas, EXIT - trankios muzikos klubas, LATINO baras - POP LATINO.

Taigi keletas draugų sumąstė prisijungti ir ieškoti linksmybių Lietuvos širdies naktiniame gyvenime (kurio beveik nėra). Tarp svarstymų už ir prieš (rinkomės iš trijų paminėtų aukščiau klubų, nes kitus iš karto atmetėme) nusprendėme, kad reikia vykti į PAPA JAZZ. Deja, ten žmonių 23val. nebuvo. Prolangus švietė tušti staliukai, todėl pasirinkimas buvo anuliuotas. Galiausiai beliko 2 klubai - EXIT ir LATINO. Porelė draugų EXIT atmetė dėl muzikos formato, nes mums šiek tiek šokantiems SALSA labiau prie širdies lotyniški muzikos ritmai. Tai ką važiuojame į LATINO.

Linksmybės prasideda…

23:20val. LATINO baras. Įeiname, už įėjimą susimokame perpus pigiau, nes aš piniginėje turiu tiek LAISVALAIKIO, tiek OLIALIA MAESTRO (Ūkio banko) korteles, su kuriomis taikoma 50 procentų nuolaida įėjimui. Žmonių klube tikrai nedaug. Na, šiek tiek daugiau tik šokių aikštelėje. Netgi, randame staliuką. Negali būti, LATINO bare mažėja žmonių. Ir kur nemažės, kai 98 procentai įleidžiamos publikos yra vien marozai ir fyfos, iš kurių reikėtų kas antrą su bulvių maišu uždengti… Žodžiu vaizdas kraupus. Muzika - nebloga (ypač jeigu kas pora valandų nekartotų tų pačių kūrinių).

Prisėdame prie staliuko. Ganėtinai maloni padavėja atneša meniu bei welcome drink’us, kurių kuponus gavome prie įėjimo. Šiek tiek atsigeriame, paplepame, apsidairome ir besirenkanti auditorija šiek tiek šokiruoja. Šokių aikštelėje irgi darosi šiek tiek baisu, nes šakalai ir gyvatės rangosi aplink vienas kitą… Nežinia dar kokį šakalą bešokdamas gali užkliudyti ir dar į nosį už nieką gauti :) Taip taip, kažkada ten rinkosi labai faina publika, o dabar ZEPELINUS 2.

Kantrybės taurė pildosi kai belaukdamas eilės prie vietelės į kurią “Karaliai pėsti vaikšto”, suprantu, kad apsauginis šiltas šiltas. Visą vakara iš rankų nepaleidžia taurės su brendžiu. Cigaretės iš dantų. Taip pat nesivaržydamas praeinančioms merginoms pačiupinėja sėdmenis. Man kaip blaiviam vyriškos lyties atstovui, buvo gėda už jį ir už mūsų vyriškąją giminę. Nes ne viena mergina po tokių apsauginio poelgių apsirengė ir išėjo. Po gero pusvalandžio (mums išeinant) apsauginis nebesugebėjo suregsti nei vieno žodžio, bandė kažką lementi, bet tikrai nesigavo. Tai man kyla klausimas, ką toks apsaugos darbuotojas gali padaryti kilus konfliktui klube, kai patį vienu lengvu rankos pastumimu, kaip lapą gali patrauktiiš kelio.

O kantrybės taurė buvo perpildyta, kai pamačiau WC. Tokios betvarkės, nes pakelės užeigose (kartais mano vadinamose - arklidėmis) nemačiau. Tualetuose šviesos nėra, dega žvakės, mėtosi popieriai, kai kurie nuo žvakių ryškiai buvo sudege, nes mėtėsi kalnas pelenų. Kriauklė rankoms nusiplauti neveikia… Žodžiu pakraupau ir ten kojos nekelsiu… Uoj jeigu bus galimybė apeiti šitą klubą - butinai aplenksiu ratu… Ir tau rekomenduoju padaryti tą patį.

Po sunkios, darbingos ir įtemtos savaitės - dažniausiai ateina smagus geras savaitgalis…

Taip, šis savaitgalis prasidėjo taip (su maža išimtimi)… Ilgai planuotas, dar ilgiau lauktas savaitgalis prasidėjo padėjus tašką neilgos, bet sunkios savaitės sakinio pabaigoje. Pradėkime rašyti iš naujos eilutės ir didžiosios raidės - pasakiau ir tuo šventai tikėjau.

Gal ir pradėjau, o gal kaip tik išsitrynė kelios pastraipos ir grįžau prie to pačio nuo ko buvau pradėjęs… Bet tai nors akivaizdu, bet nesinori tikėti.

Taigi planuotas kultūringas penktadienis prasidėjo nuo spektaklio “Vilnius - Dakaras”. Ir šiame spektaklyje žiūrėjau ne į aktorius, o į savo vaidmenį - šio gyvenimo spektaklyje. Žinot, ten daug tiesos! Dažnai mes vyrai, esam tokie paklusnūs (jei mylim), kad su mumis elkis kaip nori… Dažnai būnam ir užsispyrę, dažnai išgeriam alaus. Dažnai baliuose per daug atsipalaiduojame… Bet toks spektaklis. Juk gerų berniukų mergaitės nemyli… Dažnai nepripažįstame ir savo kaltės, taip apsaugodami savo ego. Tokie jau mes. Apie dailiosios lyties atstoves komentuoti man neleista, nes tai būtų per daug subjektyvi nuomonė iš mano pusės.

Galiu drąsiai teigti, kad apie tą patį mes dažnai kalbame skirtingomis kalbomis. Lietuviškai, tačiau skirtingai. Abu norime kalbėti apie tą patį, tačiau neperlipdami per save - negalime susišnekėti.

Spektaklį stebėjome penkiese (nors buvo ir šeštas bilietas žmogui, kuris atsisakė važiuoti). Tai buvo ženklas. Tikiu, jog tai momentas, kai reikia garsiai sušukti “STOP!” ir gyvenimiško spektaklio įrašą atsukti atgal. o gal kaip tik prasukti į priekį, žvelgti tik į priekį ir nieko daugiau? Sorry, bet nerandu teisingo atsakymo. Labai jau susipynė proto ir jausmų sferos.

Žinot, nuskambėjusi frazė “Mums reikia pailsėti vienas nuo kito ir suprasti kas vyksta” dažniausiai reiškia (99,8%) santykių pabaigą. 0,2 Procento palieku tiems atvejams, kai paminamas vidinis ego ir drasiai į akis žiūrint pripažįstama, kad negalima gyventi atskirai.

Kaip mes dažnai bijome į akis pasakyti tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų… Kaip dažnai mes bėgame nuo realybės pasislėpę po išsigalvota kauke. Bandome sleptis ir gintis susigalvodami 1000 priežasčių, kad išvengti rimto pokalbio. Nejau, tai negeriau? Aš visada pasisakiau už tai. Susėskime, nesislapstykime ir pasikalbėkime… Nes kažkada šis pokalbis tikrai išvys dienos šviesą, o tuomet, kai kalbėsime dar labiau kitomis kalbomis - bus sunkiau suprasti.

Čia buvo tokios emocijos vakar - penktadienį. Po spektaklio.

Vakare smagų, ramų vakarą apturėjau su kultūrinio įvykio liudininkais… Žinot, smagu. Ačiū, Gyvenimui, už tai, kad mane supa žmonės, kuriems norisi dėkoti ir dėkoti už tai, kad jie šalia. Jie žino, kada reikia patylėti ir kada reikia pasakyti lemtingus žodžius.

Ačiū Jiems,

Ačiū Gyvenimui,

Ačiū TAU!

Myliu gyvenimą ir jo spalvas bei atspalvius… Tai kartais priverčia šypsotis…

Kartais kai važiuoju automobilyje, pagaunu save, kad mano mintys kažkur - geroje, teisingoje dainoje… Kad žodžiai turi prasmės, ir kad kažkas šiuos žodžius į dainą sudėjo už mane…

Įsigilinus į žodžius dažnai tampa taip gera, šilta viduje… Pradedi svajoti, kaip viskas būtų iš tikrųjų… Tačiau kartais jausmai lieka svajonėmis, o svajonės ne visada tampa jausmais… O taip galima lengvai pasiklysti savyje… Sėkmės visiems beklaidžiojantiems šiuo metu…

Oh I can’t keep it in, I can’t keep it in, I’ve gotta let it out.
I’ve got to show the world, world’s got to see, see all the love
love that’s in me. I said, why walk alone, why worry when it’s
warm over here. You’ve got so much to say, say what you mean,
mean what you’re thinking, and think anything.
Oh why, why must you waste you’re life away,
you’ve got to live for today, then let it go
Oh, lover, I want to spend this time with you,
there’s nothing I wouldn’t do, If you let me know.
And I can’t keep it in, I can’t hide it and I can’t lock it away.
I’m up for your love, love heats my blood,
blood spins my head, and my head falls in love, oh.
No, I can’t keep it in, I can’t keep it in, I’ve gotta let it out.
I’ve gotta show the world, world’s got to know,
know of the love, love that lies low, so
Why can’t you say, If you know, then why can’t you say.
You’ve got too much deceit, deceit kills the light,
light needs to shine, I said shine light , shine light.
Love, That’s no way to live your life,
you allow too much to go by, and that won’t do.
No, lover. I want to have you here by my side
Now don’t you run, don’t you hide, while I’m with you.
‘N I can’t keep it in, I can’t keep it in, I’ve gotta let it out.
I’ve got to show the world, world’s got to see, see all the love
love that’s in me. I said, why walk alone, why worry when it’s
warm over here. You’ve got so much to say, say what you mean,
mean what you’re thinking, and think anything. Why not?
Now why why why not?
                                     (Cat Stevens, “Can’t keep it in”)

Žinot, šis savaitgalis buvo toks ramus… Ir tų trijų dienų netgi buvo per daug… Pavargau šiek tiek nuo tos ramybės.

O savaitgalis iš ties buvo kupinas pamąstymų, apsisprendimų ir netikėtų situacijų ir išpuolių…

Penktadienis. Arba nuo Vilniaus iki Kauno 4 valandos kelio

Penktadienio vakare supratau, kad mūsų liaudis yra išprotėjusi… Shopping'as valdo… Ar kada nors važiavote iš Vilniaus į Kauną beveik keturias valandas su nuosavu automobiliu? Hm… nelabai? O man šį penktadienį teko… Tiesa, atkarpą Vilnius- Kaunas įveikiau per penkiasdešimt minučių, tačiau likus 10 km iki Kauno - supratau, kad strigau… ir ilgam… Maniau, kad Vėlinių išvakarėse daugelis juda kapinių link, todėl dar apie valandą pastovėjęs iki artimiausio posūkio centro link, sumąsčiau daryti ratus… Taigi, Domeikava (ten gyvena mano tėvai) pasiekti ne tiesiogiai automagistrale, o aplinkinėmis Kauno centro ir senamiesčio gatvelėmis. Tačiau bandymas greičiau atsidurti namuose vėl buvo nesėkmingas…

Žinot, prisiminiau vieną dainelę, kurią prieš metus dainavau su keliomis kolegėmis - “Į megiuką, į megiuką, mes norim į megiuką”… Taip šita dainelė skliste sklido penktadienio vakarą vieno Lietuviškojo ir karibų jūros regiono pasididžiavimo vardo beveik verto prekybos centro prieigose… Šauni marketinginė akcija, gražiai skambančios, įspūdingos nuolaidos, trukusios tik keletą valandų - privertė visą Kauną ir aplinkinių miestelių ir miestų gyventojus tarsi pelėms palei sūrį slinkti į prekybos centrą, kurio parduotuvės, kaip informavo mano šaltiniai, tą vakarą priminė “Humanos” parduotuves… To pasekmėse, visi keliai vedantys į Kauną ir pro Kauną buvo blokuojami masinės psichozės ištiktų pirkėjų…

Šeštadienis arba susitikimas per Vėlines

Teisingai žmonės sako, kad artimuosius dažniausiai pamatai per vestuves (dabar vis rečiau taip būna, nes nemadingos didelės ir storos vestuvės) ir dar per laidotuves, na arba vėlines…

Taip, jeigu seniai matėtę tetą, pusseserę, o gal net ir dar labiau artimesnį žmogų - skubėkite per Vėlines į kapines. Beveik duočiau 100 procentų, kad bent kažką tikrai susitiksite… Svarbiausia vykite į kapines dieną, nes tuomet renkasi visi, tarsi į prekybos centrą per išpardavimą. Tris valandas trunkantis keliolikos kilometrų kelio ruožas, stovėjimo vietų automobiliams trūkumas, žmonių skruzdėlynas.

Todėl į masines laidojimo vietas stengiuosi vykti anksto ryte arba vėlai vakare. Ir tai pasiteisina :)

Dienos metu dažniausiai su šeima vykstame į Šakius, ten pagrindinės giminės kapinės. Ten ir mano šeimos šaknys. Todėl iš tikrųjų smagu, kai susitinki su giminėmis, aišku smagiau būtų jei tai būtų kita vieta ir kitas laikas… O šį savaitgali, po ilgo laiko tarpo po mirusiųjų kapų lankymo, užsukome į svečius… O ten - stalai nukrauti: mišrainės, vyniotiniai, šalti, karšti, saldūs patiekalai… Susitiko giminė. Tetulės gimtadienis po poros dienų, tad visi sveikina per vėlines, kad nereiktų važiuoti dar kartą.

Žinokit, pasiilgau tokio giminės susitikimo. Pamačiau tuos žmones, kurių kokį dešimtmetį nebuvau matęs, kai kuriuos prisimenu aš, o jie ne (nes esu keliais metais vyresnis). Kas su antrom pusėm, kas net su atžalomis sugūžėjo. Smagu žiūrėti. Labai teisingi žodžiai nuskambėjo iš vyresniųjų giminės atstovų lūpų: “Ačiū, kad atvykote, kad nepamiršote. Džiaukimės vieni kitais, nes nežinia, kada vieni kitų galime netekti…”

Degantis amžinybės miestas arba “Ramaus Jums vakaro”

Vakare, tęsiant kelis metus egzistuojančią tradiciją kartu su Jurgita (kartais dar keletas bendraklasių prisijungia) važiuojame ten iš kur nebegrįžtama… Kaip ir kasmet, pirmiausia nueiname ant mano giminaičių kapų. Padedame gėlių, uždegame žvakutes. Kaip ir kasmet, vieno kapo ieškome kokias penkias minutes. Tai ne ta eilė, tai sustojame nepriėję kapo. Šiais metais apsižiūrėjome, kad reikia eiti link vienišo medžio.

Menkai žvakių šviesos apšviestame paminkle pastebime, kad tai kapas, kurio ieškome. Padedu puokštę gyvų gėlių, pasiruošiu uždegti žvakes. Staiga pajuntu, kad Jurgitos elgsena pasikeitė. Žinot, kai matai, kad žmogus kažką pamatė ir nelabai supranta ką. Staiga atsisuku ir aš. Smalsumas nugalėjo. Geriau būčiau neatsisukęs, nes nuotaikos tai ką pamačiau tikrai nepakėlė. Šalia to pačio kapo prieina vyras ir moteris. Jie man pažįstami (o kaip norėčiau, kad būtų kitaip). Vienas jų pamatęs mane pasimeta. Nesitikėjo. Taip aš dar kartą sau viduje pakartoju kažkada pasakytus žodžius, kad galbūt tai paskutinė Lapkričio 1-oji, kai aš lankau šį kapą. Mano šie žodžiai įgautų prasmę tuo atveju, jei į šį kapą ateinančiais metais amžino poilsio arba amžinų kančių atsigultų vienas iš tų žmonių, kurių nesinori prisiminti… Taip tai žmogus, kuris ištisus metus šmeižė mane ir mano artimuosius… Nebelaikau pykčio ir tikrai linkiu dar ilgų metų tam žmogui, nes tik tokiu atveju būtų išsaugota šio kapo ramybė…

Taip, prie kapo sutiktas asmuo iš pasimetimo nežinojo ką daryti. Aš taip pat norėjau sprukti kuo greičiau… Todėl drebančiomis rankomis uždegiau žvakes ir norėjau greičiau bėgti tolyn… Tačiau išdidžiai nueidamas greitai sumąsčiau palinkėti ramaus vakaro (nors po netikėto susitikimo tikrai toks nebus. Paradoksalu). Iš sutiktųjų lūpų atskriejo palydinčioji frazė: “Jums taip pat ramaus vakaro”. Statusas “buvęs” pasikeitė į “nepažįstamas”. Jop finansiškai mes atsiskaitę, tačiau morališkai… nežinau.

Nueidamas nuo kapo ir palikdamas “nepažįstamuosius” (naujas statusas) sušnabždėjau “Taip tai jis.”, tuomet stojo pauzė ir Jurgita pasakė, kad nepažino, nes buvo tamsu. Tuomet prisiminiau, kad ji su manim išgyveno tai prieš metus kartu. Ji pirmoji pamatė mano reakcija, kai aš telefono ragelyje išgirdau frazę: “Labas, čia tavo buvęs tėvas. Noriu susitikti”.

Vėliau kulniuojame į šviečiantį kalną. Praminėm “degančiu amžinybės miestu”. Jop didingi, tarsi sostinės dangoraižiai, paminklai (ir kam anapilin išėjusius artimuosius priverčiame laikyti sunkius akmens luitus?), plastmasinių ir gyvų gėlių amžina dvikova. Ir šviesos srautas. Liepsnojančios žvakės. Liepsnojantis miestas, iš kurio negrįžtama… Ir tos aukštos pušys, tarsi miesto sargybiniai, saugantys nakties ramybę… Jūsų teismui keletas akimirkų:

                                                                                                                                        (J.S. foto)

Vaikščiodami po degantį amžinybės miestą bei grįždami iš jo kalbėjome apie paskutinę akimirką. Kalbėjome apie tai, ko dažniausiai nedrįstame pasakyti niekam… Taip aš greičiausiai norėčiau būti kremuotas. Taip aš bijau būti apipiltas žemėmis, taip aš nenoriu būti maistu kirmėlėms.

Aš nenoriu, kad tu verktum. Aš noriu, kad mąstytum… Todėl aš iš anksto deklaruoju, kad paskutinę akimirką noriu klausytis kartu su tavimi Kernagio, Aktorių trio dainų… Jos prasmingesnės man nei tūkstantis evangeliškų giesmių…

Štai tokias mintis sukelia amžinybės miestas… Vaikščiodamas po šį miestą, ir nebūtinai per Vėlines, pagalvoju - ar kas nors lankytų mano kapą, todėl nenuostabu, kad Jurgita manęs paklausė to paties…

Tai amžinas - degančio amžinybės miesto klausimas.

Dabar nebūtina šypsotis… Svarbu pamąstyti ar tau gera būti šalia tų žmonių, kurie supa tave ir dalinasi savo šiluma… Kada susitikti juos galvėje, teatre, parduotuvėje, ligoninėje… prieik, apsikabink… Tai šimtą kartų svarbiau nei tūkstantis kartų ištarti žodžiai Ačiū, Myliu, Lieku skolingas…

Amžinai Jūsų…

M.K.

Žinot, dažnai skubame, lekiame, niekur nespėjame…

Prieš pora dienų vaikščiojau su viena drauge - staiga, ji man pakštelėjo į žandą ir padėkojo, kad esu… Sako, reikia vertinti tai ką dabar turi… Taigi, kada paskutinį kartą savo artimiesiems sakėte, kad mylite juos? Kada paskutinį kartą atsigręžėte į tuos, kurie jus myli? Ar prisimenate pirmą prasiskleidusį žiedą, Jūsų sode, šį pavasarį? Ar matėt vasarišką vaivorykšte danguje? Ar pastebėjote rudeninį miško peizažą?

Hm… taip, tai tik detalės, bet juk mūsų gyvenimas sudarytas iš dalelių - tų pačių detalių… Praleidus bent vieną akimirką, nesustojus ir ja nepasigerėjus, galima sakyti, jog buvo nepasigerėta savo gyvenimu…

Aš, taip pat kaip ir daugelis, tikiu, iš jūsų, kasdien bėgu, skubu, lekiu… Sėdu į automobilį ir su savo mintimis važiuodamas iš taško A į tašką B - aplinkui nieko nepastebiu… Taip nepastebėjau, nepasigerėjau spalvotu rudeniu, nepastebėsiu, kai į mano gyvenimą atbėgs žiema, vėliau pavasaris ir vasara…

Šiandien sustojau, sumąsčiau užfiksuoti akimirką… Ir gal Jums pasirodys labai banalu, gerėjausi šia akimirka… Rudenio pirmųjų šalnų nepakąsta žolė ir paskutiniai mirštantys klevo lapai… Gražu…

Kokiai akimirkai šiandien sušukai: “Sustok akimirka žavinga…”?

Vakar vakare susirašinėjau SKYPE su praėjusių įrašų kaltininke - Ernesta… Ji internetinėmis bangomis atsiuntė vakarėlio nuotraukas ir ne tik… vienos iš jų pavadinimas skambėjo taip: “Štai kokį apkabinimą tau siunčiu”. Šią nuotrauką ji gavo nuo vienos draugės (hmm… teko laimė ir man su ja pabendrauti). Atsidaręs nuotrauką nusišypsojau, todėl sumąsčiau, kad nuotrauką vertėtų įkelti ir į blog’ą (tikiuosi nuotraukos autorius - mamytė nesupyks). Nes mano juk ir blog’as susijęs su šypsenom… Nusišypsokit ir Jūs!

O dabar prie temos pavadinimo… Visą gyvenimą mylėjau vaikus, visą laiką galvojau, kad noriu vaikų… Įsivaizdavau, jei mergina praneštų naujieną, kad laukiasi tikrai nudžiugčiau ir būčiau pats laimingiausias pasaulyje… Aš tikrai myliu vaikus… Ir svajoju kartais apie juos… Bet tai jau kita tema…

Vasaros pabaigoje su draugais važiavome į Latviją. Kompanijoje buvo ir šešiametė mergaitė, kurios baisiai plati ir graži šypsena (su mažais tarpeliais tarp dantų), labai linksma, judri ir t.t. Vieną rytą, kol jos mama maudėsi, o visi kiti miegojo, pamaniau pažaisti, tik, deja, nežinojau, kad šešiametės yra tikros panelės ir vaikiški žaidimai - tu slėpkis, aš tavęs ieškosiu, o suradus ją pakutenti, yra griežtai uždrausta… Ir, apskritai, šešiametėms tokie žaidimai nėra lygis. Galiausiai buvau jos apšauktas, kad esu per vaikiškas… Nu taip, kai tau šiek tiek per dvidešimt ir užsikasęs iki pakaušio darbais, norisi pasijusti vaiku ir nerūpestingai pažaisti… Mhm, gal ir vaikiškas aš :)

Bet tai nebuvo tas momentas, kodėl nenorėčiau turėti vaikų… Anaiptol, norėčiau važiuoti į zoologijos sodą apžiūrinėti meškų ir žirafų, norėčiau karštą vasaros dieną statyti šlapio smėlio pilis, šokinėti per bangas, o vakare, paskaičius pasaką, pabučiuoti į kaktą ir palinkėti “saldžių sapnų”.

Šiandien buvo ta diena, kai supratau, kodėl vienas pažįstamas griežtai tvirtino, kad jeigu būtų įmanoma turėti iš karto kokį trimetį ar keturmetį strakalą, tai jis iš karto imtų du (čia nėra kalba apie įvaikinimą). Kolegė, kuri prieš pora mėnesių susilaukė dukrelės, šiandien aplankė mus darbe. Žandai ir akys dideli, šypsena plati (kolkas dar be dantų) ir penki tamsūs plaukai ant galvos - gražu? Labai, bet iki tol kol pravirko ir nesiliovė verkti ištisas dvidešimt minučių… Uoj galva skaudėjo visiems… Ir, kad ir kaip būtų bandę mažylę nuraminti - deja, nesėkmingai. Vargšiukei pilvo greičiausiai skaudėjo, na bent jau taip teigė patyrusios mamos :) Tai kartais kai pamąstai, kad nori vaikų pamatęs nuotrauką, tai nesupranti, koks vargas iš tiesų laukia dienomis ir naktimis… Kolkas pasitenkinsiu vien svetimai vaikais, ir geriausiai jų nuotraukomis. :)

PS. Kai paėmiau mažylę ant rankų, trumpam nurimo, o sušokusios kolegės inirtingai tikino, kaip man prie veido tinka vaikas… Nu ir ačiū Jums, mielosios… Dar ne laikas… tfu tfu tfu… Dar noriu pagyventi ir dar kelerius metelius nebūti tėčiu… Ai, beje, svarbiausia mamą susirasti… Gal žinot, kur laisvų mamų yra :)

PPS. Ką Jūs apie tai manot, gražiosios žydros, žalios ir rudos akys?

Tikiuosi, kad bent mažą šypsenėlę suteikė Jums šitas mano įrašas…