JUST SMILE

Nuo šiol reikės saugotis šviesiaplaukių, nes jos ne tik akytėmis klapsės, bet ir iš tikrų ginklų šaudys…

“Olialia security”

Po vieno šaunaus savaitgalio Latvijoje, kur nuo penktadienio iki sekmadienio sodyboje ant jūros kranto buvo įkurta SALSA dviejų grupių stovykla… Sodybos šeimyninkė apie mus atsiliepė taip: “Vieni atvažiuoja, kiti irgi, kaip normalūs išsimaudo jūroje, vakare pageria ir eina miegoti, O, Jūs, kaip kokie nenormalūs nei labai gėrėte, nei labai ilsėjotės. Tik nuo ryto iki vakaro šokote.”.

Taip mes vis dar tokie. Todėl ateinančių metų svajonė aplankyti KUBĄ. Po šio savaitgalio prabėgus kelioms savaitėms susukome specialų filmuką mūsų GURU, TĖVUI, VADUI ar šiaip daugelio moterų svajonei - NEDUI (gimtadienio proga).

Tiems, kad nelabai susipažinę su SALSA, tai perspėju - šokame, kad ne idealiai, bet filmuko esmė - viduryje apsikeičiantys partnerių vaidmenys. Vyrai šoka moterų judesius, o merginos - vyrų.

Smagaus žiūrėjimo… (jei netingite, laukiu ir atsiliepimų)…

Tikėkimės, kad kitą savaitę bus daugiau filmukų iš mūsų INDANCE kolektyvo gyvenimo…

Pamaniau, kad verta pasidalinti šiltais prisiminimais ir atskleisti TAI, kodėl daugelis pažįstamų mane ne kartą mintyse pavadino “ligoniu”. Manau, kad galbūt todėl ant vienų mano marškinėlių atsirado užrašas: “Labas, aš esu SALSAholikas”

Labai linksma, kai su šiais marškinėliais nueinu į kokį viešą renginį - aplinkinių reakcija garantuota…

Todėl noriu prisiminti Sostinės dienose įvykdytą planą - “X”. Naktis. Vidurnaktis. Tamsu. Konarskio gėlių turgelis. Alinkinių žvilgsniai ir salsa ritmai… Štai, ką siūlau pasižiūrėti… Gal pakels nuotaiką prieš darbo savaitės pradžią…

Taip, paskutiniu metu ypač populiarios slaptos vestuvės. Ir iš kur tokia mada? Iš Holivudinių žvaigždžių elito, kurios tuokiasi, skiriasi ir vėl tuokiasi? Kurioms kartais, galbūt, iš tikrųjų norisi privatumo?

Ši mada po truputį (kaip ir visi blogi ar geri įpročiai, mados tendencijos) pavėluotai, bet ateina ir į mūsų gimtinę - Lietuvą. Pamenat, prieš kelerius metus Lietuvos žiniasklaida nušvietė, kad pirmieji slaptas-viešas vestuves iškėlė POP scenos atstovai - KATINAI (kam neaišku - TARASOVAI), prieš pusmetį “Katės ir pelės” žaidimą su žiniasklaidą žaidė ir lietuviškųjų vandenų Delfinas - STANO. Pastarųjų vestuvių slaptojo farso liudinininku teko net ir pabūti. Iš šono labai juokinga stebėti, kai net artimieji iki galo nežino kur ir kada vyks jiems brangių žmonių santuokos ceremonija, o atėjus į bažnyčią, tarsi STT darbuotojai, niekam nežinomi ir, greičiausiai, intelekto nesužaloti apsauginiai pakeltu tonu klausia: “Kas? Pas ką? Kur? Negalima. Slapta ceremonija”. Uh, kur pasaulis ritasi…

Ir visgi, pateisinčiau tuos tarpgalaktinės popscenos atstovus, kurie dėl privatumo, o gal dėl priblėsusio žiniasklaidos dėmesio (suprask - nemokamos reklamos) skelbiasi arba nutyli keliantys slaptas vestuves, bet nesuprantu tokių, kurie neketina apie savo santuokų ceremonija pranešti artimiesiems draugams…

Tikiu, kad šitas įrašas gali papiktinti mano artimus žmones, bet nutylėti negaliu.

Vakar susituokė du man labai artimi ir brangūs žmonės. Ir apie jų svarbiausią dieną vos ne atsitiktinai sužinojau. Po skaudžios istorijos ir ilgai planuotų tuoktuvių prieš pusmetį sužinojom, kad tuoktuvės atidedamos iki vasaros. Tačiau prieš savaitę ir vieno benro pažįstamo išgirdau, kad JIS ir JI tuokiasi. Tačiau šventės kaltininkai nusprendė baliaus nedaryti, nepranešti draugams ir pradžioje net mąstė prašyti tėvų nedalyvauti ceremonijoje… hmm… įdomiai… JIS ir JI motyvavo tuo, kad vestuves ir balių kels tuomet, kai turės tam lėšų. (pagirtina). Tačiau draugams baliaus nereikia. Visi mes norime džiaugtis kartu. Šaukti valio naujai sukurtai šeimai. O jie norėjo šią gražią akimirką atimti iš visų.

Po ilgų įtikinėjimų, galiausiai šventės išvakarėse draugus apskriejo SMS (Sveiki, pranešame mes 2008-…-… …:..val. registruosime savo santuoka. Kviečiame.)

Ceremonijos pažiūrėti ir jaunavedžių pasveikinti susirinko netoli šimto draugų. Visi nešini gėlėmis, dovanomis, vokeliais stebėjosi sumanymu pranešti iš vakaro. Jaunavedžiai buvo pasimetę, nuotaka verkė. Verkė, nes nesitikėjo, kad tiek mylinčių žmonių juos supa. Tuomet, kai ekspromtu liudininko suorganizuotoje (nuosavoje) kavineje svečiai kėlė šampano taures, nuotaka priėjusi prie manęs į ausį pašnabždėjo:”Ačiū, kad atėjai. Man taip gera, nesitikėjau, kad tiek daug sveikinančių bus”. Tuomet jai atsakiau, kad dabar ji džiaugiasi, bet jeigu būtų įgyvendinę pirminį planą - visi tie žmonės prie sveikinimų būtų pridėję priekaištą, kad iš jų buvo atimta nuostabi akimirka. Nes tikriems draugams nereikia baliaus, nereikia kijevo kotletų ir dešrelių su raugintais kopūstais paryčiams… Jiems net nereikia šampano - jie tik nori pasidžiaugti kartu…

Ir net, jei Jūs, mieli mano draugai - Jaunavedžiai, būtumėte nepranešę apie sao vestuves - būčiau įsidėjęs kiaulės akis ir atėjęs pasidžiaugti su jumis ir pasveikinti jūsų…

Patarimas būsimiems jaunavedžiams: Asmeniškai esu prieš balius trunkančius kelias dienas. Labai palaikau netradicines vestuves, kuomet balius iškeičiamas į povestuvinę kelionę, tačiau niekuomet nepateisinu ketinimų apie savo jungtuves nepranešti artimiausiems ir brangiausiems giminaičiams bei draugams… Būkit atsargūs… Nes meilės iš jūsų niekas neatims, tačiau Jūsų švente džiaugtis norime visi…

Kadangi kažkiek prisidedu prie šio filmo, tai manau, kad ir blogosferoje turėtų būti šitas - tikėkimės puikios bei pasisekusios lietuviškos pilnametražės komedijos “5 dienų avantiūra” traileris…

Režisierius - Žeraldas Povilaitis.

Taigi, ilgai brandintas įrašas apie į mano namus atkeliavusias cinamonu, džiovintais apelsinais, smilkalais ir mandainais kvepiančias kalėdas… aišku ir gyvos eglutės kvapas yra… Žodžiu visa kvapų puokštė, ir labai gaila, kad jos negalima perteikti internetu…

Pirmiausiai noriu padėkoti:

• Astai (už kompoziciją koridoriuje)


• Linai (už nuostabiai surištus kaspinėlius)


• Eli (už geras idėjas, kalėdinį dovanų popierių)


• Toxiui (už išlankstytą eglišakių girliandą, pakaintus žaisliukus ir šiaip už viską)


• Ačiū “Senukams” už 40% nuolaidą ir viską po vienu stogu


• Ačiū “Tapo Doro” už skaniai gaminamus patiekalus


• Ačiū … Tau, kad nepamiršti užsukti į mano blog’ą.

O savaitgalį puošiami namai pradžioje buvo panašūs į kalėdinių atributų balaganą, eglutė sviro, dirbtinis sniegas ir blizgučiai skrajojo iš vieno kambario į kitą… Visuose namuose skambėjo “Last Christmas” ir kitos kalėdinės dainos…

O čia keletas užfiksuotų akimirkų…

(Lina ir Asta)

(Eli)

(Toxis)

(Eglė)

(kompozicija)

(o čia poto buvo prieš kalėdinis stalas - vištiena, graikiškos salotos, pyragai ir melionas su Parmos kumpiu mano gamyba, visa kita - “Tapo Doro”. Puikiai tiko “Torres San Valentino” baltas vynas)

Na planavau rašyti visai kitą įrašą apie Kalėdas, tačiau atsidarius pagrindinį blogas.lt puslapį pastebėjau, kad pro blog’erių įrašus prasisuko kažkoks vaikas, vaikiška asmenybė, nesubrendęs ir kovojantis už +1, +2 ir +3… Kadangi man blogas tarnauja, kaip minčių dėstymo vieta, kai nėra su kuo šalia paliūdėti ar pasidžiaugti, paskelbti geras ar blogas naujienas, tai labai siutina vyraujantis karas tarp paauglių ar nesubrendusių blogerių… Nejau, jus esant pasiruošę sutrypti visus aplinkui, kad užkopti ant blog’erių olimpo. Manęs neerzina, kai matau, kad mano įrašas kažkam nepatiko… Mane erzina tik tai, kad tas kažkas ryškiai net neskaitęs prabėga per visus naujausius blogus ir suklikina minusus - NET NESKAITĘS!!!

Siaubas… Siūlyčiau panaikinti patinka/nepatinka grafą, o kas dieną ar savaitę vykdyti rinkimus, kad patys prisijungę blogeriai galetų įvesti nuorodą i tam tikrą langelį, jei patinka įrašas… O NEPATINKA ištrinti, nes žiūrint iš psichologinės pusės - tai Demotyvuoja…

Šiek tiek anksčiau gavau iš draugo/kolegos laišką. Smagiai pasijuokiau, o dabar prisiminiau, kad su jumis nepasidalinau… Taigi dėmesio! 

Jau šią savaitę (gruodžio 19d.) kino teatrus pasieks nuotaikingas lietuviškas filmas “5 dienų avantiūra”. O štai afiša jau pasiekė kompiuterininkus, ir jie leido sau politinę improvizaciją.

Filme vaidinančio aktoriaus Arvydo Dapšio figūra gavo Andriaus Kubiliaus galvą, aplink jį įsitaisė kitos politikos pasaulio žvaigždelės. Montažas atliktas gana vykusiai. Tetrūktų kompiuterių programa pakeisti filmo “5 dienų avantiūra” pavadinimą į “Ketverių metų avantiūrą” ir viskas galutinai stotų į savo vietas…

Na o trumpai apie patį filmą:

• 
  
  Penkias savaites truko filmavimo darbai.


• 
  
  Prisukta apie 6 tūkstančius minučių juostos, kuri šią savaitę grįžo iš Miuncheno, kur vyko montavimo darbai.


• 
  
  Ši komedija - kompozitoriaus Žeraldo Povilaičio režisūrinis debiutas. (Režisierius juokauja, kad labai norėjo sukurti garso takelį lietuviškam filmui, todėl teko pačiam jį statyti.)


• 
  
  Filmo operatorius Feliksas Abrukauskas.


• 
  
  Įtraukiantį filmo scenarijų parašė Marija Fridman, o jai spalvingus dialogus sukurti padėjo dainininkė Rūta Lukoševičiūtė.

Filmo kūrėjus visą laiką persekiojo skaičius 5.

• 
  
  Filmo veiksmas vyksta 5 dienas.


• 
  
  Filmavimas truko 5 savaites.


• 
  
  Juostoje vaidina 5 pagrindiniai aktoriai.


• 
  
  Juostos biudžetas šiuo metu pasiekė 500 tūkst. litų ribą.

Aktoriai:

• 
  
  Pagrindinį vaidmenį atliko žymus aktorius Arvydas Dapšys.


• 
  
  Jam talkina didžiojo kino debiutantai Judita Urnikytė, Kirilas Glušajevas, Kristina Žaldokaitė ir Dominykas Vaitiekūnas.


• 
  
  Epizodiniu vaidmeniu pasirodo ir dainininkas Alanas Chošnau.

Pilnametražis filmas “5 dienų avantiūra” Lietuvos kino teatrus pasieks gruodžio 19-ą dieną.

(nuotr. Pavloff Entertainment) www.avantiura.lt

Su besibeldžiančia žiema, su artėjančių dovanų pirkimo maratonu, su kalėdaičių kepimu ir dvylikos patiekalų skaičiavimu prieš sėdant prie bendro šeimyninio stalo…

Šiandien prabudęs ryte panorau šiltų, jaukių ir mielų Kalėdų. Balto puraus sniego už lango Kalėdų rytą ir Kalėdų senelio mito. Taip pat nuoširdumo ne tik prie kalėdinio stalo, bet ir visus ateinančius metus…

Taip, tai pirmos Kalėdos savo namuose. Taip, prieš keletą metų pradėjau kurti gyvenimą vienas – atskirai nuo tėvų. Kol gyvenau nuomotame bute – Kalėdas jaučiau tik grįžęs į tėvų namus, tačiau tą mažą stebuklą noriu sukurti ir savo namuose… Norisi, kad juose būtų jauku, šilta ir gera artėjant šventėms ne tik man, bet ir visiems draugams ar pro šalį užsukusiems karšto vyno ar arbatos su imbieriniais sausainiais…

Todėl pirmiausia pasakiau – dirbtinoms eglutėms NE! Nors palaikau mintį, kad nukirsti eglutę yra negerai, tačiau plastmasinis Kalėdų medis, Kinijoje gaminti žaislai bei madų vaikymasis nesuteikia žvakių šilumoje skendinčiai šventei jaukumo… Todėl po ilgų draugių bandymų įkalbinėti pirkti dirbtinę žaliaskarę – atsilaikiau ir sprendimą priėmiau, kad mano kalėdinio stebuklo centre stovės medis kvepiantis natūraliu, o ne aerozoliniu, kvapu.

Nežinau kodėl, bet pirminė idėja buvo puošti eglutę cinamono lazdelėmis, kankorėžiais bei džiovintais apelsinų griežinėliais.

Štai trys esminiai dalykai nutikę per pastarąsias dvi dienas. Niekam nepaslaptis, kad jau septyni mėnesiai, kai mano didžioji aistra - KUBIETIŠKA SALSA. To pasekmė - pamėgtas MOCHITO, noras šokti BACHATA, aplankyti KUBĄ…

Kubietiškos salsos dvasia šį savaitgalį man prasidėjo penktadienio vakarą, Kaune. Viename restorane pasirodęs kubiečių penketukas pristatė kubietišką kultūrą - judesį, muziką ir betarpišką bendravimą. Deja, Kaune Salsa nera taip populiaru kaip Vilniuje ar Klaipėdoje. Todėl ir nebuvo tokios auros, kuri šeštadienį užtvindė Vilniaus centre įsikūrusį naktinį klubą.

Penktadienio vakarą stebino mane vis dar kitoks kauniečių supratimas apie linksmybes. Daug svaigiųjų gėrimų, kartais per daug sau leidžiančios merginos bei tuo besidžiaugiantys vyrai… Salsa čia nublanksta, kai nemokantis girtas vyriškis bando strypčioti nepataikydamas į taktą ir vos išstovėdamas ant kojų. Nesakau, kad Kaune blogai, nes čia taip pat yra žmonių, kurių akyse dega žodis K U B A, kojos juda salsa ritmu ir linksmybėms nereikia alkoholio… Tai socialinis šokis, kuris suvienija kultūras bei yra vienodai priimtinas tiek įsimylėjaliams, tiek beveik nepažįstamiems…

Šeštadienio popietę paskambino Giminaitė ir paprašė, kad prigriebčiau ir ją. Su ja į Vilnių vyko ir dar vienas jos pažįstamas, apie kurį ji kažkada lygtais buvo minėjusi. Bandžiau iškvosti ar tai naujas jos draugas, tačiau teigė, kad tik pažįstamas, draugas, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje, tad jam nereiktų važiuoti į sostine autobusu…  Sutartu laiku ir sutartoje vietoje prigriebiau juos. Ir man linksmiau bus važiuoti pamaniau… Ir ką jūs manot. Atsidaro priekinės keleivio durys. Giminaitės Draugas sėdasi į priekį. Tuomet, suprantu, kad veidas man pažįstamas. Atsisukęs į manę jis ištaria mano, o aš iš karto jo vardą… Mhm… tai žmogus iš mano vaikystės… Mokykloje jis buvo keliais metais vyresnis bei idealas, nes merginos jam krito po kojomis bei taip pat kaip aš jis buvo aktyvus visuomeninėje veikloje… Į galą įsidusi Giminaitė pasipiktinusi pareiškia: “Nejau ir šitą mano draugą pažįsti iš senų laikų? Ar yra pasaulyje, na ok Lietuvoje, žmogus, kurio tu nepažįsti?”. Smagiai pasijuokiame, nes tai tikrai ne pirmas atvejis, kai ji bando supažindinti mane su savo draugais, o juos aš jau seniai pažįstu… Arba bent jau anksčiau buvau kažkada bendravęs.

Važiuojant Kaunas - Vilniuje su Giminaitės draugu dalinamės senais įspūdžiai, tikiu, kad Giminaitei nebuvo viskas baisiai įdomu, bet man tai buvo tikrai viena smagiausių kelionių į Vilnių… Aišku pastebiu ir tai, kad Giminaitės draugas yra neabejingas jai… Na o ji… O ji - ką tik po širdelės traumų…

Taigi, Vilniuje įkalbinome Giminaitės draugą ir jo kambariokę vykti su mumis į Salsa fiestą. O ten tai apie ką galėjau svajoti pastaruosius septynis mėnesius. Vakarą pradėjome ruedu, kubietiška salsa, vėliau bachiata… Galiausiai kubiečių penketuko pasirodymas bei kartu šokamas ruedas. Taip aš šokau su kubiete… Jėėė!!! Dar mačiau simpatišką mergaitę, kuri ne kartą meiliai šypsojosi… Smagu :) ir dar ji šoka salsa… jupi…

Vėliau mūsų idėjinis vadui teko malonumas ir garbė sušokti tiek kubietišką salsą, tiek bachata su kubiete… Uoj kaip jos raitosi… Iš tolo matėsi, kad vienas šokis mūsų idėjiniam vadui prilygo minimum trims orgazmams iš eilės. Vėliau diskutavom, kad bachatos reikšmė prancūziskas bučinys, tačiau lietuvaičiui šokti su tikra kubiete, kuri nebijo prie tavęs visu kūnu prisiliesti toks šokis - tai kelis kartus geriau nei super gera porno filmo scena. (čia iš karto atsiprašau merginų už vyriškus žargonus, bet mes jau tokie). Gaila, bet lietuvaitėms dar daug reikėtų pasimokyti, kad vyro akys po šokio būtų tokios, kokios vakar buvo mūsų idėjinio vado.

Ir galiausiai, vakaro pabaigoje įsižeidęs kubietis, neiškentęs Idėjinio vado ir kubietės dviejų kūnų judesių tarsi vieno, staigių sukinių, pasokimų ir kitų “vikruntasų” čiupo merginą nuo mūsų staliuko ir išėjęs į šokių aikštelę bandė įrodyti esąs neprastesnis. Nors jo technika buvo tikrai puiki, tačiau išraiškingesnis šokis buvo idėjinio vado ir simpatiškos kubietės…

PS. Vakaras buvo nerealus. Giminaitė savo draugui tikrai apsuko galvą, tačiau aš jai savo nuomonę išreiškiau, kad tiek šis, tiek prieš tai buvęs jos vaikinas, man, kaip jos savotiškam globotojui, tikrai patiko. Prieš tai buvęs ir dabar ją merginantys vaikinai man tikrai artimi savo mąstymu, jos gerbimu… O tai svarbiausia. Taigi, dedu pliusą šiam savaitgaliui…

Ir su šypsena veide lekiu į dušą ir tada vėl į Salsą… Nori? susitinkam su valandos Užupyje esančiame Torres restorane…

Nepamiršk  - šypsotis verta…